Monday 15 December 2008

Pneumothorax and Climbing

Laimėjau savotiškoje loterijoje - spountainious pneumothorax. Pirmą naktį ligoninėje kilo visokių minčių. Blogos mintys buvo susijusios su savęs gailėjimusi, bet paliksiu jas nuošalyje. Paminėsiu tik tiek, kad sunku atsisakyti daug svajonių. Dauguma kitų apmąstymų buvo vertingi. Svarbiausia, kad įsitikinau, jog turiu daug puikių draugų ir besirūpinančią šeimą. Supratau, kokie mes laimingi, kad galime matyti vaivorykštes, lipti kur norime ir visas pasaulis šypsosi mums. Gal geriau suvokiau, kodėl reikia gyventi dabar.

Šiandien paskambino daktaras ir pradžiugino, jog HRCT parodė, kad viskas tvarkoje. Keli mėnesiai ramybės ir vėl po truputėli galėsiu grįžti į kalnų pasaulį. Gal be didesnių planų ir svajonių. Na ir savisaugos instinktas visada bus šalia. Matyt ir kelionės draugams reikės paaiškinti, kad esu padidintos rizikos grupėje. O automatiškai ir jie.
  • Pirmą rytą pamaniau, kad esu rojuje. Kažkas man dar miegant paėmė mano ranką, o prasimerkęs pamačiau kažką panašaus į angelą su per daug aptemptais seselės drabužiais... adata į veną ir rojus baigėsi.
  • Prieš operaciją chirurgas (žemas mėsininkas su didele šypsena) nusivedė mane į reanimaciją. Daktarai apstulbo, kad aš galiu paeiti. O jis sako, "ai jis dvi savaites neišsijungė, tai nueis iki stalo ir pats".
  • "Hey doctor, please increase the dose of anesthetics I am used to drugs, " :) dedikuota LiberoFlat
  • Pasiklydau ligoninėje apsirengęs tik su balta marška, apatiniais, įsispyręs į batus ir rankoje nešinas trimis metrais šlangų ir aparatu, kuris išsiurbinėja orą.
  • Naktį skaitydavau James atneštą "Growers Bible", nes dieną daktarai nužiūrinėjo jos paveiksliukus
  • Gavau žvaigždutę, kuri sau tyliai ruseno ir naktimis pasakodavo pasakas
  • Sumąsčiau pirmą pasaulyje gyvą bongą. Galėjau panorėjęs išpūsti dūmus pro skylutę tarp šonkaulių - tai siurprizas!

Monday 24 November 2008

Lavinų kursai

Taigi prasidėjo... visur balta aplinkui. Turim 0 laipsniu ties 800m, o prie 3000 -14. Žiema. Ta proga žadėjom prisiminti saugumą kalnuose ir nuvažiavom į lavinų teorijos kursus. Tokios sintetikos koncentracijos vienoje vietoje seniai nemačiau. Gerai, kad niekas nerūko, bo visokios monturos, mamutai ir mellosai supleškėtų per kelias sekundes. Viskas vyko dialektu, todėl supratau gal 30% (nuotraukos padėjo), kitą 20% išvertė James. Taigi, kas mane nustebino ir ką naujo sužinojau?
  • Pirmos lavinos buvo aprašytos Hannibalo kelionės per Alpes metu. Žuvo daug žmonių ir dramblių. Per pirmą pasaulinį karą dėl sniego (ne tik lavinų matyt) žuvo 15000 karių. Tokia vat pradžia.
  • Vėliau buvo demostruojamos naujosios lavinų apsaugos priemonės: Avalung, Avalanche ABS ir Avalanche ball. Pats gidas buvo gana skeptiškas šių priemonių nauda. Realiai jie gal ir gali padėti išgyventi ilgiau po sniegu ar būti greitai surastam arba likti paviršiuje, tačiau turint tokius daiktelius žymiai daugiau rizikuoji. Vakar apie tai kalbėjausi su Torsten. Jis irgi pasakojo, kad jo draugas gidas neseniai pardavė ABS, nes pradėjo per daug rizikuoti. Kai iškyla pavojus visada pagalvoji - "ai turiu ABS tai ir blogu atveju daug šansų likti paviršiuje". Tačiau tai didelė apgaulė. 25% žuvusių lavinose žūna nuo traumų. Geriau neiti kur pavojinga, nei pasikliauti visokiais žaislais. Beje pagal statistiką ne visada tie žaislai suveikia :) Todėl visos naujovės daugiau reikalingos gelbėtojams, kurie neturi daug pasirinkimo.
  • Buvo viena paskaita apie baudžiamąją/administracinę teisę. Italijoje viskas labai griežtai. Jei sukeli laviną apgyvendintoje vietoje (pvz slidinėjimo trasose) gręsia nuo 5 iki 12 metų. Jei sukeli kažkur kalnuose, svarbu kad niekas nenukentėtų. Jei važiuoji už trasų ribų ir yra tikimybė sukelti laviną irgi gali gerai sėsti už grotų (baudžiamoji atsakomybė). Jei eini skitourinti be beeperio - bauda nuo 20 iki 250 EUR. Kiekvienas regionas nustato iki kokio aukščio galima legaliai lipti. Pvz pernai Trentino buvo leidžiama kopti iki pusantro kilometro aukščio, o šiemet dar neaišku. Suedtirolyje eiti leidžiama, bet dėl lavinų baudžiamoji/administracinė teisė ta pati. Austrijoje eiti visur galima, o dėl teisės nesupratau ir niekas neišvertė :)
  • Viena prezentacija buvo apie gyditojus - gelbėtojus su visom diagnozėm ir operacijų nuotraukom. Baisu. Svarbu, kad kalio kraujyje daug nebūtų, tada smegenys nepažeisti ir gali nuskraidinti iki Insbruko ir prijungti prie širdies pumpuoklio... ai nepasakosiu vienžo
  • Dar viena buvo apie tai kaip daromos lavinų prognozės ir apie europos lavinų pavojingumo laipsnius. 1 - eik drąsiai. 5 - katastrofa. Dėl prognozių tai rodė automatines duomenų kaupimo stoteles, kur matuoja sniego lygį, vėja etc. Austrijoje yra žemėlapiai kiekvienam slėniui atskirai. Todėl jis sakė, kad netikėti prognozėmis yra nesamonė ir urban legenda.
Tai va tiek. Saugaus sezono.

Sunday 23 November 2008

University Of Skitouring

Vakar įvyko neeilinis Skitourinimo Universiteto susirinkimas. Trūko tik vieno Romualdo, kuris nespėjo į lėktuvą ir dėl to labai visų atsiprašo. Programoje buvo derinami šio sezono planai, diskutuojama apie powder slides ir jų platumą, žiūrima propagandinė medžiaga.

Dalyvių sąrašas: James, Torsten, Alesandra, Tadas, Linas. Romualdas buvo visų mūsų širdyse.

Patvirtinta žiemos praktikumo programa"maximum". Viršūnių nuotraukas ir papildomą informaciją galite rasti paspaudę ant žemėlapio. Čia pateikiame tik trumpą išklotinę:
  • Silberhorn
  • Weisskugel
  • Zuckerhutl
  • Konigspitze
  • Finsterarhorn
Kaip jau visiems ne paslaptis - baigiamasis egzaminas Haute Route.


View Larger Map

Wednesday 12 November 2008

Sauna - pasidaryk pats

Matyt daugeliui ne paslaptis, kaip pačiam pasidaryti sauną lauko sąlygomis, bet kitiems ši idėja gali būti nauja ir negirdėta. Vakar išbandėm pasidaryk-pats sauną ant Talveros upės kranto, Sarentino slėnyje prie laipiojimo (tiksliau boulderinimo) vietos. Tai buvo Mindes ir Juozo gimtadienių vinis.

Jums reikės:
  1. 4x5=20m^2 polietileno plėvelės. Gali būti plona - tai ne taip svarbu.
  2. Palapinių lankų. Mes turėjom du komplektus - šešis lankus
  3. Virvės arba lipnios juostos surišti lankams
  4. Keleto didelių akmenų
  5. Malkų laužui sukurti
Ant žemės nubrėžti 1.5m spindulio apskritimą. 6 palapinės lankus susmeigti ant apskiritimo kas maždaug 60 laipsnių (kryžiukai paveikslėlyje). Sujungti priešpriešai esančius lankus naudojant virvutę arba lipnią juostą. Pirties aukštis apie 1.5m. Gaunasi kažkas panašaus į kupolinę palapinę. Geriau jei sienos būtų truputi statesnės. Viską uždengti plėvele. Apkasti plėvelę smėliu arba prispausti akmenimis. Palikite vietos įėjimui ir karštų akmenų įnešimui. Lauže įkaitinkite akmenis. Tai užtrunka kelias valandas. Kuo akmenų daugiau, tuo geriau. Įkaitinti reikia gerai, kad naktį matytųsi jų raudonumas :) Mes turėjom maždaug šešis didelius akmenis. Užvirinkite apie penkis litrus vandens. Suneškite akmenis ir padėkite į pirties centrą. Sutūpkite visi ratu pirtyje (mes tilpom šešiese). Uždarykite išėjimą. Po truputį pilkite karštą vandenį ant akmenų.

Kai šalta, pasitieskite miegojimui skirtus kilimėlius pirtyje ant žemės. Niekada nestatykite pirties ten kur degė laužas. Visu pirma gausite daug dūmų, o antra galite apsinuodyti smalkėmis. Geriau naudokite verdantį vandenį, nes kitaip greitai atšaldysite akmenis. Ar būna šilta? Na manau apie 45-60 laipnsių, bet lauko sąlygomis to tikrai užtenka. Tikra garinė pirtis :)

Monday 10 November 2008

Texelspitze

Būna kalnai, kurie prisileidžia arti, o būna tokių, kurie slepiasi po storu kliūčių sluoksniu ir niekaip nenori pasirodyti. Man vienas užburtas kalnas yra Texelspitze. Bandžiau keturis kartus jį pasiekti, bet niekaip. Nesu jo matęs net iš toli. Visada slepiasi rūkuose, lietuje arba sniege:
  1. Kartą ėjome ėjome ir pradėjo lyti... buvo rudens pradžia
  2. Kartą atvažiavome skitourinti, o sniego nerasta... buvo pavasario pradžia
  3. Kartą nešėmes slides apie pusę valandos, o galiausiai paskendom tirštame rūke... ir vėl buvo pavasaris
  4. Kartą (šį savaitgalį) ėjome apsiginklavę virvėmis ir ledkirčiais, bet išėjom per vėlai. Viršūnė slėpėsi debesyse ir patiesė ant kelio virš metro sniego. Eidami atgal mėgavomės Merano žiburiais... buvo gražu

Wednesday 5 November 2008

Klaidos tikimybė vs Pasekmės

Kartą James bandžiau paaiškinti savo požiūrį į santykį tarp klaidos tikimybės ir pasekmių. O vakar radau daug grakštesnį paaiškinimą Martin Volken et al. knygoje "Backcountry skiing". 194psl. rašoma:
"Saugos naudojimas slidžių alpinizme skiriasi nuo kitų kalnų sportų. Uolų laipiojime yra didelė tikimybė kristi, nepaisant pasekmių. Slidžių alpinizme dažniausiai susiduriame su situacijomis, kai kritimo tikimybė maža arba vidutinė, bet pasekmės labai rimtos. Todėl alpinistui būtina išmokti skaičiuoti balansą tarp klaidos tikimybės ir pasekmių. Tam reikia sugebėti įvertinti savo galimybes duotoje situacijoje ir aišku klaidos pasekmes. Saugumas, efektyvumas ir greitis taip pat neturi būti užmiršti: perdėtas saugumas užima daug laiko ir taip prideda kitą problemų ir galimų nelaimių aibę.

Visada atsižvelkite į klaidos tikimybės ir pasekmių santykį. Jei klaidos pasekmės gali būti labai rimtos, tai klaidos galimybė turėtų būti labai maža. Jei klaida (įvykis) yra labai tikėtina, tai to klaidos pasekmės turėtų būti minimalios. Kur tiksliai yra įsivaizduojama nelaimės linija priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir kiek rizikos jis sau leidžia. Tačiau jei jūs kertate jūsų asmeninę nelaimės liniją, dar kartą pagalvokite apie savo sprendimus."

Mano manymu šis princimas galioja ne tik uolų laipiojime, alpinizme, bet ir kasdieniniame gyvenime.

Sunday 2 November 2008

Skitourinimo gudrybės: šaltas sniegas

Kadangi ant kalnų užslinkę debesys, skaitau knygeles ir vaikštau slėniais. O vakar radau labai neblogą skyrelį iš mano pamėgtos Martin Volken et al. knygos "Backcountry Skiing".

Šaltas Dūmas
Problema: Kai sniegas nepaprastai šaltas ir pūrus (milteliai ant kieto pagrindo), gali būti labai slidu lipti slidėmis aukštyn.
Sprendimas: Reikia tobulai išnaudoti kailiuką ir kūno poziciją. [...] Kiek galima labiau stenkitės, kad jėga, kurią veikiate kailiuką būtų nukreipta tiesiai žemyn. Kiekvieną kartą apkraunant kailiuką įsitikinkite, kad:
  • Jūs apkraunat kailiuką bato kulnais, o ne priekiu
  • Jūsų kūnas yra vertikalus ir einant jūs naudojate klubus
  • Kailiukas niekada neatsiplėšia nuo sniego
Matyt jums teks patrumpinti žingsnį, tam kad galėtumėte išlikti tiesus ir teisingai apkrauti kailiukus. Kai technika taps labiau pažįstama, nustebsite, kaip efektyvumas priklauso nuo mažiausio kūno padėties pakeitimo. Prie šių pagrindinių technikų dar pridėkite maža triuką. Prieš baigiant žingsnį, kai jau padėjote slidę ant sniego, nestipriai paspauskite (engl. stamp) ją naudojant kulną. Tai padės kailiukui geriau prilipti prie sniego. Slidės trankymas iš aukštai į šlaitą jums tikrai nepadės - tai energijos švaistymas.

Saturday 1 November 2008

Nordwand

Vakar susiruošėm pasižiūrėti Nordwand - naują filmą alpinizmo tema. Gaila, kad nedaug kam teks pamatyti šį vokiečių kūrinį. Veiksmas vyksta prieš antrą pasaulinį karą. Vokiečių tauta ieško neįveiktų išbandymų, o Eiger šiaurinė siena, kaip tik buvo likęs "vienintelis" didelis alpinizmo projektas alpėse. Du draugai priima iššūkį ir... abu tragiškai žūna. Iš tiesų, jei viskas nebūtų paremta tikra istorija atrodytų per daug dramatizuota... Ypač scena, kai gelbėtojai yra visai šalia (per susikalbėjimo atsumą) paskutinio gyvo ekspedicijos nario, bet negali jam padėti. 

Salėje susirinko daug vietinių laipiotojų, Mountain Spirit personalas ir tt. Po seanso tyla ir kažkoks slogulys.

Einu pasivaikščioti naujai apsnigtais kalnais... 

Thursday 16 October 2008

Drauge lengviau

Šiandien Ripas atsiuntė gerą straipsniuką apie psichologinius tyrimus, o tiksliau apie tai, kaip žmogus suvokia aukštį ir šlaito statumą. Trumpai tariant, mūsų suvokimas yra labai iškreiptas ir prisitaikęs išlikti. Kadangi esu jaunasis wanabee mokslininkas, tai iš karto perskaičiau vieną iš originalių straipnsių. Sutrumpintos įdomios mintys būtų tokios:
  • Žmogus esantis su geru draugu, šlaitą mato ne tokį statų nei vieniši žmonės. Beje žvelgiant į ekperimentus, visi žmonės (vieniši ir ne) pervertina šlaito statumą.
  • Jei esi pavargęs, neturi fizinio pasiruošimo ar turi sunkią kuprinę šlaitas irgi atrodo daug statestnis.
  • Mes pervertinam vertikalų atstumą daug labiau (16-51%) nei tokį pat horizontalų atstumą. Taigi jei jūs spredžiate, kiek liko iki viršūnės vien žiūrėdami į ją, greičiausiai ji yra daug arčiau nei atrodo.
Dar kartą pasitvirtina pagrindinė "Freedom of the Hills" mintis: kalnuose jautiesi laisvas ir laimingas jei tik tam esi pasiruošęs. Jei ne - viskas atrodo sunku, o gal net neverta bandyti.

Monday 13 October 2008

Talgaras - techninė ataskaita

Pagaliau su daug ripo ir trupučiu Ritos pagalba pabaigiau Talgaro žygio technine ataskaitą. Nusprendėm, kad tai bus III kategorijos kalnų turizmo žygis :) Tai reiškia, kad daug ėjimo su nedaug lipimo. Kadangi ataskaita gana ilga ir ją greitai nusibostų skaityti, pateiksiu tik vienos dienos įrašą, o pačią ataskaitą prisegsiu pdf formatu (8,5MB). Jei kam įdomios detalės, mielai pakomentuosiu. Visų nuotraukų autorius yra Arūnas, o grafikai ir maršrutų žymėjimai daryti ripo.

8 Diena
Maršrutas: Žemiau perėjos Surovy – Uralcev ledyno moreninis ežeras
Pradėjom:6:00
Baigėm: 15:30
Tai gražiausia žygio diena. Ėjimą pradėjome anksti ryte beveik nepusryčiavę. Kaip minėta traversas prasideda pakilimu, traversuojant ~35 laipsnių statumo šlaitą. Tolumoje matosi aštri Akgiul viršūnė – traverso pabaiga. Kairėje keteros pusėje (ėjimo krypt.) yra karnizų, todėl einame apie 5-10m atstumu nuo keteros krašto. Sniegas sušalęs, todėl naudojame kates ir einame susirišę ryšiais. Pirmas pasitaikiusias uolas apeiname iš dešinės. Pirmas nusileidimas atveda į bevardę perėją, kurioje randame tuščią turą. Supainiojame šia perėją su Bivačny, čia taip pat yra vietos dviems palapinėms (vandens nėra). Už perėjos ketera kylame į aštrią uolinę viršūnėlę, per kurią perlipame be didesnių problemų. Už jos staigiai nusileidžiame į Bivačny (4450, 2a) perėja. Čia randame turą ir tris vietas palapinėms. Iš abiejų pusių matosi didžiausi apylinkių ledynai ir aukščiausios viršūnės. Už perėjos vėl kylame jau platesne ketera link Uzlovaja viršūnėlės ir vėl leidžiamės žemyn link perėjos Akgiul (4470, 2a*). Čia žemiausioje perėjos vietoje leidžiamės žemyn (į pietvakarių pusę dešiniau viršūnės Akgiul). Leidimasis prasideda smulkiu nuobirynu, kuris pereina ant 35-40 laipsnių Uralcev ledyno. Nors nusileidimas status, problemų nesudaro. Kabiname virvę ir leidžiamės link kiek kairiau matomo bergšrundo. Čia taip pat su sauga sniego tiltu pereiname užsnigtą berkšrundą.
Pagal aprašymą per ledyną einame laikydamiesi kairės. Tačiau tai nėra geriausias variantas ir kitoms grupėms rekomenduojame eiti link ledyno centro laikantis dešinės pusės, kad apeiti staigų ledyno kritimą. Praėjimas kaire puse gana status. Pradžioje pereiname ant akmenų, nusileidžiame iki vietos kur galima užlipti ant kairėje esančio liežuvio ir tuo liežuviu leidžiamės žemyn. Prie pat vietos, kur ledynas išsilygina vėl organizuojame saugą virve, nors ši sauga nėra nebūtina, kadangi nuolydis apie 40 laipsnių ir išsilygina dešimt metrų žemiau. Toliau einame tiesiai link tolumoje matomo moreninio ežeriuko ir stojame priešingoje jo pusėje (GPS: 4302.969, 07717.717, 3845m). Vandenį imame iš upelio įtekančio į ežeriuką, kadangi vanduo ežeriuke drumzlinas.

Monday 6 October 2008

Kas įtakoja lavinas


Po perdėto jausmingumo, sumąsčiau prisiminti teoriją. Dar karta apie lavinas (juk jau yra 10cm sniego), bet šį kartą pateiksiu truputėlį skaičių.

Pradėsiu nuo to, kad lavinos gali būti labai įvairios. Visgi, priešingai nuo serakų griūties, lavinas galima prognozuoti. Dauguma žmonių pakliūna į "slab" lavinas (nuotrauka dešinėje). Alpėse, tai bene vienintelis lavinų tipas, kuris kelia didelę grėsmę ir pasiglemžia daug slidinėtojų.

Tam, kad kiltų sniego lavina, reikia kelių ingridientų. Pats svarbiausias, aišku yra sniegas :) Jei nėra sniego, nėra ir sniego lavinų. Kiti faktoriai yra šlaito statumas, oro sąlygos, pašalinė jėga, kuri veikia sniegą. Šlaito statumas yra vienas iš pagrindinių rodiklių į kurį būtina atsižvelgti ir kuris yra lengvai interpretuojamas. Daugiausia sausų "slab" lavinų kyla ant stačių šlaitų. Prisiminkite, jog lavina, prasidėjusi ant stataus šlaito lengvai gali jus pasiekti, nors jūs ir stovėsite atokiau. Apačioje esančioje diagramoje (duomenys paimti iš knygos "The Avalanche Hanbook" parašytos David McClung ir Peter Schaerer) matote lavinų priklausomybę nuo šlaito statumo, kurioje buvo tiriama 200 lavinų. Visuose mano matytuose tyrimuose, magiškas skaičius yra 38 - statumas laipsniais, kai kyla daugiausia lavinų.

Ar 38 laipsniai yra statu? Pati stačiausia austrijos slidinėjimo trasa yra kaip tik 38 laipnių (78%) statumo (nuotrauka čia). 30 laipsnių yra pats slidinėjimo gerumas (stati raudona trasa). Jei einat su slidėmis (skitouring) į viršų, trisdešimt laipsnių yra riba, kai pradedi traversuoti kalną. Aišku, lavinos gali kilti ir ant mažiau stačių šlaitų, tačiau jei statumas yra 30-45 laipsniai dar karta pagalvokite, ar tikrai norite rizikuoti.


Jei jums kyla klausimas, kodėl lavinos retesnės ant statesnių šlaitų. Atsakymas paprastas - ant stačių šlaitų sniegas neišsilaiko ir pastoviai krenta žemyn. Todėl nesusidaro kritinė masė, kuri galėtų būti pavojinga (ir pavadinta lavina). Visgi, ledo laipiotojai dažnai būna nunešti nuo sienos būtent mažesnių lavinų, kurios esant ant žemės nesukelia didelio pavojaus.

Sunday 5 October 2008

Rudeninis pasivaikščiojimas

Šiemet ruduo ateina nelauktai. Nustebę medžiai ant balto puraus sniego meta ryškiaspalvius lapus, o įkaitęs ežeras paskubomis leidžia rūkus. Tai pats gražiausias metas mėgautis nuostabiais kalnų vaizdais. Lipant takeliu gražu žiūrėti, kaip saulės spinduliai krenta tarp margaspalvių lapų, tirpindami per savaitę iškritusi sniegą. Šis mažais lašeliais krinta ant galvų ir už apykaklių prieš tai nutapydamas gražias vaivorykštes. Aplinkui viskas šlama ir bruzda - ruošiasi ilgam žiemos miegui.

Tokiu metu sunku ką nors susitikti net pačiuose gražiausiuose kampeliuose (Šį kartą aplankėm lago di Tavel, Brenta grupė). O be reikalo. Juk gamta pateikia nepaprastų malonumų griūtį. Būtinai reikia iš gniūžtės pataikyti draugui į nosį. Dar galima jį nustebinti sniego lietumi. Tam reikia gausiai apsnigtų šakų po kuriomis tyliai į kalną puškuoja jūsų draugas. Tiesiog švelniai pajudinkite medžio kamieną savo gremėzdišku batu ir išgirsite nuostabų draugo krykštavimą (šito mane išmokė tėtis). Be abejonės pats didžiausias malonumas tai važiuoti apsnigta žole ant užpakalio žemyn. Tiesiog sėdi ant kuprinės, striukės ar kokio kito įtaiso ir leidiesi žemyn. Juoką pritildo tik šlapias ir nepatenkintas užpakalis. Ko dar norėti? Nebent geros kompanijos!

Wednesday 1 October 2008

Filmukas, kuris valdo

Manau, tai vienas iš kultinių filmukų apie boulderinimą. Būtinai pažiūrėkit...

Saturday 13 September 2008

Asmeninė įranga kalnams

Sėkmingai grįžom iš kalnų turizmo žygio po Tian-šanį, Talgaro rajoną. Kol kas tik nuotraukos ir mano asmeninės įrangos sąrašas su kai kuriom pastabom. Gal kam pravers. Raportas, pamokos ir išgyvenimai šiek tiek vėliau, kai viskas nusisėdės...


Alpinistiniai batai: Pagrindiniai ėjimo batai [Scarpa Jorasses(2050g)]

Stovyklos batai: Skirti nešiojimui stovykloje ir bridimui per upes [La Sportiva Exum Ridge. Smirda nerealiai, bet puikus eiti ir lipti uolom. Gan greitai džiūva.(850g)]

Flisas: Šiltas drabužis ėjimui, kai neužtenka vien tik maikutės [Medžiaga: Polartec Power Strech. Dalinai apsaugo nuo vėjo ir gerai garina prakaitą(400g)]

Flisas (šiltas): Naudojamas stovykloje, arba kai labai šalta. [Medžiaga Polartec Thermal Pro. Geras Šilumos/Svorio santykis.(600g)]

Bachilai: Apsaugo, kad sniegas nepatektų į batus. Taip pat praverčia kai šlapia žolė. [Tatonka(220g)]

Kelnės: Pagrindines ėjimo kelnės. [Mellos Marmolada?(500g)]

Pirštinės: Kad ant ledyno/stovykloje nešaltų rankos [Quechua Slidinėjimo pirštinės.(200g)]

Balaklava: Kai šąla galva/veidas arba šiaip šalta [OR(80g)]

Plonos sintetinės pirštinės: Jei einant šąla rankos. Naudojamos beveik visą laiką. [Mountain Equipment(100g)]

Termo kelnės: Kai šalta, užsivilkti po pagrindinėm kelnėm. Nei karto nepanaudojau. [Bask (Polartec power dry)(200g)]

Termo maikutė (2 vnt.): Ėjimui ir stovykloje. Labai labai geras dalykas. Truputi smirda, bet nieko. [Bask (Polartec power dry)(420g)]

Kojinės (3 poros): Kojinės ėjimui. Čia reikia nepagailėti investuoti. [Įvairios pagerintos.(350g)]

Striukė (Hard Shell): Kai pučia vėjas, lyja ar sninga. Praktiškai pragulėjo kuprinėje. [Plonytė Lowe Alpine su Goretex light pack. Atrodo veikia...(350g)]

Apatiniai (3 poros): Tokie paprasti visai. [Matyt Utenos Trikotažas :)(300g)]

Peilis: Maisto gamybai ir pjaustyti virvėms [Victorinox Rucksack(100g)]

Akiniai nuo saulės: Būtina ant ledyno. [Polaroid 4 kat. (50g)]

Žibintuvėlis: Naudojamas pasišviesti keliui ir palapinėje [Petzl Tikka XP (iki šiol geriausia bandyta lempa ant žemės)(100g)]

Kuprinė: Sena 100 litrų kuprinė [Irbis(2200g)]

Apatiniai apraišai: Naudojami virvei prikabinti prie kūno. [Black Diamond vulgaris...(410g)]

Šalmas: Apsaugo galvą nuo krentančių akmenų ir jei pats kur netyčia įkrenti. [Petzl Eliot(380g)]

Katės: Naudojamos ant ledo arba kieto sniego. [Grivel G12(1100g)]

Saugojimo/Nusileidimo įrenginys: Saugoti draugą arba leistis virve žemyn [ATC XP - galima iš karto naudoti 2 virves(100g)]

Karabinai (4 vnt.): Naudojami sujungti įvairias virvių sistemas [Lowe Alpine(380g)]

Ledkirtis: Saugotis ant ledo ir sniego. [Grivel Air Tech Evo(400g)]

Ledsriegiai (vidutinis ir ilgas): Daryti saugos tašką ant ledo. [Grivel 360(400 (2x200)g)]

Miegmaišis: Šiltas miegmaišis iki -5C. [Baltarusiškas Turion(2200g)]

Kilimėlis: Pasikloti po miegmaišiu arba palapine. [Thermarest Ridgerest Regular(400g)]

Šikniukas: Mažas kilimėlis skirtas apsaugoti užpakaliui [Samadielka(100g)]

Viršutiniai apraišai: Apsaugo stuburą kai krenti į plyšį einant ledynu su labai sunkia kuprine. [Rock Empire(210g)]

Čiuptukas: Trinties mazgas. Naudojamas savisaugai arba lipti virve i viršų [6mm Beal virvės gabaliukas(50g)]

Ilgas čiuptukas: Jei reikia išlipti is plyšio. [6mm Beal virvės gabaliukas(100g)]

Lazdos: Praverčia, kai reikia perbristi per upę.Taip pat einant. [Leki(500g)]

Virvė apraišams blokuoti: Kitą kartą imčiau sintetinę juostą. [Beal(350g)]

Rankšluostis: Rankšluostis ir tiek. [MSR packtowel ultra light XL.(100g)]

Tualetinis popierius: Šikpopieris [Clever pink :P(100g)]

Asmeninė higiena: Dantų pasta, muilas [(200g)]


Gal ką pamiršau?

Sunday 20 July 2008

Įrangos testavimas - Ortler (3905m)


Tik ką užmigom, o žadintuvas be gailesčio primena, kad laikas keltis - 3:30. Šios dienos planas Ortleris (3905m) - aukščiausia Suedtirolio viršūnė. Visi keturi pašokam ant kojų, greitai papusryčiaujam ir daug nekalbėdami judam link Payerhuete.

Vakar kaip be galvos skubėjau nusipirkti naujus batus, nes pastebėjau, kad mano nebe atlaikys jokios kelionės. O juk dar reikia juos ištestuoti prieš žygį į šiaurinį Tian-Šanį (Kazachstanas). Taigi paskubom nuvažiavau iki Arco, per pusvalandį išleidau milijoną ir lėkėm iki Sulden. Ten buvom 9 vakaro ir supratom, kad iki Payerhuete nebespėsim. Įsiprašėm į refugio Tabaretta. Todėl ir kėlėmės taip anksti ir dar miegodami pradėjome lipimą.

Tyliai tyliai žingsnis po žingsnio kopiam naktyje. Iš už kalnų pateka pilnas mėnulis. Jo šviesoje dunkso didinga Ortlerio viršūnė. Šiaurinė siena gąsdina savo didybe. Po geros valandos pasivejame vakar dienos planą - Payerhuete. Čia žmonės taip pat ruošiasi kopimui, dedasi apraišus ir grupelėmis juda link ledokričių. Bandžiau įžvelgti kur ir kaip jie randa kelią tarp tų ledo labirintų, tačiau iš toli kalnas atrodė neįveikiamas. Neatsiliekam ir mes. Aukštyn žemyn, su lengvais pasilaipiojimais judam tolyn. Naudojam slenkančia saugą. Štai mes jau ir ant ledyno. Daug sniego, todėl kačių net nesidedam. Batai tiesiog puikiai tinka mano kojai, o polarteco powerdry ir powerstrech burtažodžiai irgi daro savo. Tiesa batai gal kiek per šilti, bet ant ledyno truputi atvėsta ir atrodo, jog koja nebeprakaituoja. Susirišę, be didesnių nuotykių pasiekiam viršūnę. Ir linksmai susėdę valgom sūrį su pomidorais. Pomidorai aukštyje turi nepakartojamą skonį :)

Žemyn kelias kur kas sunkesnis. Nors ledynu labai greitai judame žemyn, ilgam stringam ant uolų. Čia žmonės susigrūda prie sunkiausio etapo. Sėdim gal valandą ir žiūrim, kaip rengiami diulferiai ir žmonės iš lėto juda žemyn. Tai pati pavojingiausia vieta, kur dažnai įvyksta nelaimės. Toliau vėl naudojam slenkančią saugą ir iš lėto leidžiamės žemyn. Apačioje prie mašinos buvome apie šeštą vakaro.
Važiuodami per vėjuotus vasariškus slėnius vis žvalgėmės į snieguotą ledokričiais pasidabinusią viršūnę. Du kilometrai žemyn kerta per kojas todėl tyliai nulūžau ant priekinės sėdynės.

Maršruto aprašymas viršuje paimtas iš http://www.bergsteigen.at Ačiu James už vertima :) Daugiau nuotraukų čia...


Saturday 12 July 2008

Ožka, kuri onsightino 6b

Lipam mes su James gražų multipičą, ogi žiūrim ant gretimos sienos stovi ožka. Stovi. Nejuda. Ne juokas - ožka pralipo 6b sportinį maršrutą - matyt ilsisi dabar. Mes sau patyliukais toliau drožiam savo pitiorkę ir vis nejaukiai žvalgomės į ožką. Ką gali žinoti, gal ji juokiasi iš mūsų, kad tokias vaikiškas trasas lipam? Iš pradžių dar tikėjausi, kad kas nors juokauja ir vidury trasos padėjo iškamšą. Bet ta sau stovi ir žvalgosi aplinkui, o kartais net gailiai subliauna. Visa balta juodų uolų fone.

Ta progra prisiminiau puikų eilėraštuką:
Sopra la panca la capra campa,
sotto la panca la capra crepa.

O trasa buvo superinė. Jei kas norit gražaus multipičo - būtinai išbandykit. Vadinasi "Aspettando Martino" (maršruto aprašymą įdėsiu vėliau) ir yra prie pat Arco miestelio. Ne per sudėtinga (pagrinde pitiorkės), labai gražios uolos ir judesiai :) Tiesa prieš mus lipo grupė vaikų, kurie kaip ir ožka keistai žiūrėjo į vos bejudančius "dėdes"...

Tuesday 8 July 2008

Kaip mes ėjome via-ferrata Trincee

Gražų šeštadienio rytą tryse šturmavom Trincee via-ferrata. Derekas ir Liva pirmą kartą gyvenime matė geležinį kelią, kuris aiškiai pirmam kartui buvo per sunkus. Apsiginklavęs virve ir daug įtaisiukų (skridinys, t-block ir tt) traukiau juos vieną po kito į kalnų aukštumas. Ne tik juos, bet ir porą įtalų užstrigusių ant pat ferratos pradžios.

Viršuje labai aštri ketera, kur galima nuleisti dešinią koją į vieną pasaulio pusę, o kairę į kitą. Taip patabalavus nusprendžiau, kad tai viena gražiausiu ferratu apylinkėse.






Tuesday 24 June 2008

via Claudia



Užsilipti ant Klaudijos visai nesunku, tik kad baisiai karšta. Sudėtinga tik apatinė dalis (5c), kuri yra visiškai nutrinta. Be to pripratus prie geros saugos iš pradžių nedrąsu. Kai šešėlyje virš trisdešimt, o galva prakaituoja po šalmu - svarbu turėti daug vandens. Aišku mes šito gero neturėjom. Du litrai baigėsi kai prilipom gal ketvirtą virvę iš keturiolikos. Optimizmo šiuo klausimu Tado balse irgi neaptikau. Minde atrodė visas nepatenkintas, tai pasilinksminimui lipo su šlepetėmis. James kiekvienoje bazėje klausdavo kodėl mes neburlenčiuojam. Logiškai atsakiau - "nes šiandien mes lipam". To pasekoje pradėjau praleidinėti bazes, kad greičiau atsirastume viršuje.

Nusileidę smagiu takeliu išgėrėm po tris litrus vandens. Tada dar po litrą. O tada važiavom į Arco išgerti po porą bokalų alaus. Visą vakarą tą tik ir veikėm - gėrėm skysčius visokiais pavidalais. Galiausiai nusprendėm (gal daugiau aš), kad maršrutas buvo gal kiek per ilgas ir jį reikia lipti vakare arba ne per tokius karščius.



View Larger Map

Thursday 19 June 2008

Susakralintas Alpinizmas

Šiandien skaičiau porą blogų apie kalnus. Mano nuomone dauguma žmonių per daug sureikšmina potyrius kalnuose. Aišku tai darau ir aš pats, bet žiūrint iš šalies tai kartais atrodo kaip spekuliacija. Vieni spekuliuoja daugiau, kiti mažiau. Kartais pasiekiamas lygis, kai darosi juokinga... O eiti į kalnus skatina daug dalyku: vieniems tai poilsis, kitiems sportas ir iššūkis, tretiems būdas pasirodyti. Ilgainiui tai tampa gyvenimo būdu.

Man labai patiko nesusireikšminimas vienoje nerealiausiu alpinizmo išgyvenimo istorijų - "Touching the Void". Ten Joe Simpson pasako, kad mes lipam, nes tai yra faina (angl. fun). Dar vienas straipsnis pastatantis dauguma ant žemės yra čia... (deja ne pilnas). Išversiu porą pastraipų, kad ir jus sudominčiau:

"Adomas ir Ieva, Laurel ir Hardy [...] Rock and Ice .. tikrai nepritrūksim duetų, kurie visada būna kartu - panašiai kaip kokoso pienas ir curry pasta. Kai pradedam kalbėti apie komandas, nėra vandeningesnės trydos nei alpinizmo dueto susakralinimas. [...] Tapti geru sekso arba laipiojimo partneriu reikalauja metų praktikos. Vien dėl to, kad žinai, kaip užrišti aštunkę nereiškia, kad gali daryti bet ką. [...] Paimkim pačius žinomiausius laipiojimo partnerius - Joe Simpson and Simon Yetes. [...] Ar žinant, kad tavo partneris yra negyvas galima nupjauti virvę? "Touching the Void" - šokiruoja todėl, kad mes slaptai norime nupjauti virvę kiekvieną kartą, kai mes einam laipioti ir mūsų partneris valandomis nesėkmingai bando nelemtą maršrutą, kuris jam aiškiai per sunkus. Gerai, kad tai niekad neįvyksta, nes mes bijom mažos žmogžudystės. [...] Virvė tampa pasitikėjimo, susijungimo ir atsidavimo ženklu. Man slogu skaityti, kaip du žmonės garbina vienas kitą vien todėl, kad jie susirišę viena virve. Dešrelės irgi yra surištos kartu, bet čia nėra jokios aukštesnės prasmės." Andrew Bisharat.

Mano nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone :) Bet tame yra tiesos...

Monday 9 June 2008

Su Crocs'ais po Pietų Tirolį

Mes vis sprendėm, kada gi Crocs'ai taps tokie kasdieniški, kad visi pradės juos pirkti. Jei matai šiuos iššaukiančius "batus" iš pradžių pagalvoji "ir kas gi juos gali prikti". O vat atvažiavo manes aplankyti tėvai ir mama avėjo ne ką kitą, o baltulius crocs'us!!!

Visą savaitę lijo, o dar man užgriuvo mokslai ant galvos. Tai penktadienį pagaliau atsilaisvinau ir nutarėm apžiūrėti apylinkes. Kai tik pasiekėm Ober-Bozen pradėjo lyti. Na ir lijo iki pat mes grįžom namo. Ėjom kokias 7 valandas ir dar ne bet kaip - teko įveikti keturias kliūtis: Pereiti patvinusį upelį, per kurį kėlėm buomą. Nusileisti slidžia uola iki kopėtėlių. Žąsele praropoti prie pat ūžiančios upės ir penkioliką metrų nusileisti kopėčiom per užtvanką. Ir visą tai mano mama įveikė su CROCS'ais. Nerealiai...

O šeštadienį jų laukė dar didesnis išbandymas - via ferrata Fausto Sussati. James į visą šį reikalą žiūrėjo skeptiškai, bet aš apsiginklavęs virvėmis nusprendžiau kad įmanoma. Ir ką jūs manote - nepabūgę lietaus įveikėme dar vieną kliūtį. Šaunuolė mama, šaunuolis tėtis ir aišku crocsai.

Įkeliu senesnių nuotraukų iš tos pačios ferratos:


Monday 26 May 2008

Kayaking

Turim tokį fainą draugą/dėstytoją, kuris paklausus "kaip gyvenimas" visada atsako, "labai keistas". Jis aistringas kayakų mylėtojas, todėl išleistuvių proga nusprendėm pasidalinti tuo džiaugsmu.

Puse dienos murgdėmės prūdely, kurio viduryje puikavosi du fontanėliai :) Vaizdas matyt pritrenkiantis - tas pats kaip Palangos parke tarp ančių kas nors treniruotųsi kajakinti. Ten mokėmės irkluoti, apsiversti ir išlįsti iš to ankšto laivelio. Man didžiausia problema buvo į jį įlįsti. Įsispraudi ir net pajudėti negali. Kojos surakintos nepatogioje pozicijoje - nei pirštuko pajudinti negali. O instruktoriai šypsosi ir sako - "na čia kaip su slidinėjimo batais, kuo labiau spaudžia tuo geriau jauti slides/laivą". Vis galvodavau, ar pavyks išlįsti kai apsivošiu. O apsivožti paprasta - daug lengviau nei su turistine baidare. Pabandėm ir eskimo apsivertimą, tai per nosį prigėriau kokį litrą vandens. Laukiu pasekmių :) Kabi sau po ta baidare ir galvoji kur gi dabar tą irklą kišti. Tik Tadui pavyko šis pratimas, kas labai nustebino instruktorius.

Po pietų susiruošėm į pirmos-antros kategorijos upę. Ten visaip badėm draugauti su Mr. Eddy, kuris baisiai blaško vargšą laivelį. Mūsų draugas pasakojo, kad tai upių dvasia - senolis su ilga barzda. Jis guli dugne ir mėgaujasi vandeniu, be to mėgsta pokštus. Todėl niuksteli pirštu į kajaką ir nusišypso, o jei kas apsiverčia tai ilgai kvatojasi už pilvo susiėmęs.

Upėje mokėmės, kaip elgtis iškritus iš laivelio ir daug kitų mielų triukų. Praktiškai visą dieną klausėme instruktažą. Pakeliui sutikom tik porą gerų slenksčių. Per pirmą teko dardėti akmenimis, o per antrą šokinėti ant nemažų bangelių. Susikaupi ir neri į tą baltą vandenį. Irkluoji ir tik žiūri kad neapsivožtum. Kojos į galą visai nutirpo. Vis stebėjausi, kaip ilgasis mokytojas tilpo į tą savo mažyti laivelį - perpus mažesnį nei mano. Instruktoriai buvo patenkinti mumis ir žadėjo kitą kartą paimti į 3-4 katerorijos upę. Būtų nejauku :)

Monday 12 May 2008

Burlenčių sezono atidarymas Gardos ežere

Vakar kalnus padėjome truputį į šoną. Bet tik trumpam. Mus aplankyti atvažiavo Efka su Egle. Ta proga atidarėm Burlenčių sezoną Gardos ežere:
  1. Šaltas vanduo
  2. Snieguotos viršūnės.
  3. Geras vėjas
  4. Puiki kompanija
Viso šio pasekoje prisiminiau vandens startą, padariau keletą Jibe ir Tack, sušalau rankas, nes turiu tik keturių mm aprangą trumpom rankovėm. Visą diena valgėm neturistiškose vietose ir šnekučiavomės.

Vakare visgi vėl prisilietėm prie kalnų. Labai vartotojiškai - investavom į oranžinį crash padą, šalmą ir ledo varžtą, kurie Arco Red point parduotuvėse kainuoja žymiai mažiau nei Bolzano.

Wednesday 7 May 2008

Tanzbach po 3 metų

Po maždaug trijų metų laipiojimo netyčia atsidūriau prie sienos, prie kurios buvau tik kartą - kai tik pradėjau laipioti. Net keista, bet trasą atsiminiau kuo puikiausiai. Aišku kyla klausimas ar daug pažengiau? :) Ogi nelabai. Na dabar užlipu tą 6a/6a+, kurią teko redpointinti visą dieną, bet kad būtų super lengva nepasakyčiau :) Visgi prisiminti gera. O dar pabandėm ir puikias šalia esančias trasas.

Tik nemaloniai nustebino nukritęs uolos blokas su kabliu :) Tiesiog iš trasos vidurio. Ir toks nemažas... tikiuosi kad nukrito pas savaime, ne kam nors lipant.

O kad būtų linksmiau įdėsiu senų nuotraukų priminimui:


Sunday 4 May 2008

Buržujiškas skitourinimo sezono uždarymas

Na kiek gi galima? Tas sniegas netirpsta ir netirpsta. Vakar pats mačiau, kad tokio patežusio dar bus ir bus. Tai nutarėm su James drastiškai nutraukti skitourinimo sezoną.


View Larger Map

Buržujiškai, iš lėto užsilipom ant Lagazuoi apžvalgos aikštelės, atsisėdom saulutės atokaitoje ir ilgai žiūrėjom į snieguotus kalnus. Tada išsivirėm nerealios pastos. Sėdėjom žiaumojom ir blevyzgojom apie šį bei tą. Nnutariau, kad pats laikas buržujiškumo viršūnei ir ištraukiau mocha - aparatą kavai daryti. Dar turėjom staltiesyčių ir gražių puodelių. Ko ne kaifas. Sėdi sau ant suoliuko prie staliuko. Žmonių nėra, aplinkui gražiausi dolomitų vaizdai.

Iš lėto neskubėdami pradėjom leistis. Sniegas neblogas - jo dar visos marios. Gal kiek patežęs, bet ant nestačių šlaitų gali brėžti gražias sinusoides. Pavažiuoji, atsisuki, pasigėri :) Šiais metais paukščiukai čiulbėti pradėjo tik žemiau.

Simboliškai privažiavom kur baigiasi sniegas ir batu žengėm ant žolės - sezonas uždarytas.

Monday 21 April 2008

Kopimas i Weisskugel (3739m)

View Larger Map


Vakare ilgai stovėjau po dušu ir žiūrėjau žemyn į pilnaties apšviestus kalnus. Apačioje tyliai riaumojo sniego katės, o kalnų šešėliai po ledynus ganė debesis. Pro milžinišką "Gražaus vaizdo "refugio dušo langą mačiau ledyno kampą, prie kurio dieną treniravomės gelbėjimo darbus. Galva sukosi nuo trijų km aukščio ir minties, kad gali būti taip šaunu :)
Iš ryto kaip ir visi kiti buržujai trasom lėkėm žemyn iki Teuffels Egg keltuvo, o nuo ten kėlėmės aukštyn. Kartu su dar penkiolika skitourerių kilom į perėją, nuo kurios jau matėsi Weisskugel viršūnė. Nuostabūs vaizdai, puikus sniegas ir geras oras žadėjo neišdildomus įspūdžius. Nuo pirmos viršūnėlės visi leidosi su kailiukais, o mes nusprendėm juos nusiimti. Pasinaudojom išties naudingu vienos knygos patarimu ir kailiukus susikišom į šilčiausią vietą už striukės. Taip jie geriau limpa, kai reikia klijuoti atgal prie slidžių. Nuostabiu sniegu brėžėm sinusoides  iki pat ledyno.

Ant ledyno tiek daug sniego, kad net ir norint sunku įkristi į plyšį. Vietiniai mynė vėžias, o mes mėgavomės nuostabiais vaizdais ir sliūkinom iš paskos. Aukštyn aukštyn per perėją ant pietinės kalno pusės. Ten stačiu šlaitu į viršūnę. Mintyse kartojau, kad tai gražiausias skitourinimas, o snieguoti kalnai patvirtino mano mintis. Aplinkui kaupėsi debesiukai. Matėme iš jų išnirusias aukščiausias viršūnes. Prie Weisskugel viršūnės visi gerėjosi vaizdais, o atkakliausi briauna bėgo iki pat aukščiausio taško. Staiga viską aptraukė šikna. Briauna eiti ir taip nebuvo lengva. Vietomis tenka ropštis per uolas, o iš abiejų pusių status skardis paskęsta rūke. Viskas darosi dar įdomiau, jei netyčia reikia prasilenkti.

Pasimėgavę viršūne visi suskubo leistis žemyn. Visiška migla. Matosi apie dešimt metrų. Tai ne problema kai esi trasoje, bet leistis nuo kalno, apsupto ledynų, nėra taip paprasta. Puiku, kad buvo gidų, kurie kelią žinojo mintinai. Jie pasileisdavo keletą metrų, o visi kiti jiems iš paskos. Apačioje visi išsiskirstė į savo slėnius. Aš išgelbėjau vieną vokietį, kuris lėkė tiesiai į ledokričio pusę, kurį aš įsidėmėjau lipdamas aukštyn (vogta nuotrauka kairėje). Galiausiai mes likome trise. Aš su James ir vienas pamišęs Italas. Jis žinojo geresnį kelią, kuris žadėjo gerą pasislidinėjimą puriu sniegu. Italas rūke rado savo pasiklydusius draugus, kurie dėl visų išgyvenimų matyt daugiau nebeeis skitourinti.

Žemyn žemyn slėniu per nuostabų sniegą, kuris kartais atrodo toks lengvas baltas ir nekaltas.

Monday 14 April 2008

Slidėmis per vandenį (Locknfest 2008)


Iš pat pradžių buvo vanduo, o tada kažkas gudriai sumąstė, kad per vandenį galima važiuoti slidėmis. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, kol prieš porą metų nepamačiau to savo akimis. Ir tada kilo dar genialesnė mintis - "ir mes taip sugebėsime" - garsūs paskutiniai žodžiai :)

Blogo oro nebūna, būna tik blogi drabužiai arba labai blogas oras :) Šeštadienį stvėrėm draugus iš Kauno troleibuso parko ir važiavom į Kronplatz treniruotis. Jie baiginėjo savo naujo modelio troleibusą, James gaivaliojosi po vakarykščio gimtadienio, o aš sukau mintis, kaip per tą 20m ilgio balą pralėkus ant slidžių. Nors esu gan chaotiškas, nutariau viską daryti sistematiškai. James į tai tik numojo ranka - jis norėjo vieną kartą pabandyti, išsidrėbti per vidurį balos ir važiuoti namo. Visgi pabandėm mano taktiką. Iš pradžių važiavom per balos kraštelį ir per daug neįsibėgėję. Tada truputi daugiau ir daugiau, kol galų gale visiškai be didesnių pastangų pervažiavom per visą ežerą.

Ką reikia daryti? Įsibėgėji nuo kalno (greitis turi būti kaip raudona trasa tiesiai važiuojant). Tada sulenki kojas kad amortizuotum visus nelygumus ir svorį laikai truputi gale. Bet ne per daug!!! Kas atsitinka jei laikai per daug svorio gale, iliustruota apačioje. Jausmas ant vandens toks neblogas... Garsas gražus ir minkšta. Tiesiog sustingsti ir tik šiek tiek balansuoji. Po kokių 3-4 sėkmingų bandymų nusprendėm, kad tai labai lengva ir nesupratom kodėl gi visi tie žmonės griūna važiuojant.

Vakar stovėjom viršuje drauge su daugeliu kitų pilotų-bandytojų. Net nežinau ko ėmė nervas. Gal tūkstantis žiūrovų yra šiek tiek per daug? Žemyn. Be jokio stabdymo, paraleliai su James. Per greitai... oi kaip per greitai. Suabejojau. Likus pora metrų prieš vandenį susimėčiau, per daug svorio į galą ir supratau, kad nepervažiuosiu, bet per vėlu :) Užpakalis į vandenį, atšokau kaip akmenukas darant varlytes ir vėl tėškiausi atgal. Slidės ant kojų ir pagaliais siekiu dugną. Net nešalta :) Šiaip taip išsikabarojau :) Juokinga - reikia bandyti dar kartą... Abu šlapi, skverbėmės per žmones, kilom į kalną ir laukėm eilutėje. Šį kartą važiavau per lėtai, vėl kažkas blogai ir vėl keberiokšt. Nuotraukėlėje matote kaip mano žaliosios Devil slidės skrodžia žalią ežero vandenį... Na tik viena beskrodžia... :P

Šalta, absintas, sausi rūbai ir daug dešrelių :) Bandysim po poros metų. Reikia gi nors karta pervažiuoti ir miniai stebint :) Bet svarbiausia geri draugai, puiki nuotaika ir nuostabūs prisiminimai. Daugiau nutoraukų čia...

Wednesday 9 April 2008

Free Riding in Val Mezdi

Po truputuką po truputuką aptingstam ir skitourinimą keičiam pavasariniu free ride'u. Be to šį nuotykį planavom nuo pat žiemos pradžios. Sudarėm mišrią snieglentininkų ir slidininkų komandą ir patraukėm į vieną populiariausių free raido trasų pietų Tirolyje. Slėnio pavadinimas (Val Mezdi) žadėjo gerą sniegą, nes į siaurą slėnį saulė užklysta tik per pačius pietus.

Free ride, tai nusileidimas žemyn nuo kalno natūraliu maršrutu. Čia niekas nesistengia lyginti trasų, apsaugoti nuo lavinų ar kitaip palengvinti gyvenimą. Dažnai nusileidimas nebūna labai paprastas, todėl reikia mokėti neblogai slidinėti prastomis salygomis.

Užsikėlėm keltuvu kartu su pora kitų slidininkų. Iš karto teko gan stačiai leistis žemyn, o paskui pusvalandį pėdinti gerai išmintu takeliu. Vaizdai superiniai - Marmolada, Selos sienos, aplinkiniai dolomitai... Po pusvalandžio užsidedam slides ir leidžiamės žemyn iki Rifugio Boe. Nuo ten ir prasideda tikrasis leidimasis. Pradžia labai stati. Bijau pameluoti, bet kai kuriuose aprašymuose statumas siekia 110%. Ty truputi daugiau nei 45 laipsniai. Palyginimui, stačiausia Austrijos oficiali trasa yra "Harakiri", kurios statumas siekia 78%. Iš tiesų tai tik gąsdinantys skaičiai, o viskas yra daug paprasčiau. Tiesiog šokinėji nuo vieno šono ant kito ir tiek. Aišku keistai atrodo tie žmonės, kurie ta pačia trasa į viršų kopia su katėm :) Pradžioje slėnis dar ir nepaprastai siauras. Na, bet visi laimingai nusileidžiame iki plokštesnės vietos. Super, tai ir buvo pati įspūdingiausia free ride'o dalis :)

Toliau nervuoja nelabai koks sniegas - visgi pavasaris. Kažkur radom neblogą tramplinuką, tai pasišokinėjom ir neskubėdami leidomės toliau. Sniegas kuo toliau tuo blogesnis. Ledas, sumušti nerealūs kalnai. O trasa vėl darosi stati.

Viskas baigėsi plokščiu takeliu, pica ir laipiojimu ant dirbtinės sienelės. Gera savaitgalio pradžia :) O dar sutaupėm 500EUR, kurių prašo gidas už penkis žmones nuleistus tuo pačiu maršrutu... ;) nerealiai ane? Jei kas galvojat pabandyti Val Gardenoje šį malonumą, parašykit - pabandysiu plačiau paaiškinti kas kaip. Beje, reikia nepamiršti, kad tai pavojingas užsiėmimas ir geri slidinėjimo ir lavinų pavojaus įvertinimo įgūdžiai būtini. Daugiau nuotraukų čia...

Monday 31 March 2008

Alkoholis man ne brolis

Taip jau gavosi, kad gerieji draugai apsigynė savo bakalauro/magistro darbus ir mes šiek tiek užšventėm. "Nušventimas" visiems ne paslaptis, be ėjimas į kalnus po tokių pasilinksminimų įmanomas tik gyvenantiems šalia jų. Niekada to nebandykit, o mes dar pataikėm į tokią vietą, kur ne tai juoktis, ne tai verkt.
Knygutėje puikavosi graži nuotrauka su puikiu skitourinimo kalnu. Keturios valandos ir jau turėjome būti viršūnėje. Švietė saulė ir mes nieko pikto neįtarę pradėjome kopimą. Po valandos vis dar pėdinome kažkokiu keliu, kuriuo retkarčiais pravažiuodavo visureigis prikimštas storų vokiečių turistų. Keliukas plokščias, kaip Kaunas-Klaipėda magistralė. Kartais tenka leistis šiek tiek žemyn. Supratom, kad atgal čiuožti bus ne pyragai, nes teks palypėti į kalniukus.
Po poros valandų kantrybė pradėjo sekti. Karšta, plokščia, nėra jėgų, o dar pabandėm nukirsti kampą... Kaip dažnai būna grįžom iš kur pradėjom kirtimą. Ir vėl keliuku tolyn, koja už kojos. Galiausiai priėjom "Fanų" kalnų trobelę - visiškai turistinė prabangi vieta. Palipę aukščiau pamatėm ir savo kalną. Gražus bjaurybė, bet jau per vėlu. Per daug saulės, o laikas pasirodo skaičiuojamas nuo šitos trobelės. Dar keturios valandos būtų mus pribaigę. Palipom šiaip kažkur kur akys vedė... pasėdėjom, padejavom ir mišku leidomės žemyn. Gero sniego buvo tik penkiom minutėm... vėliau per statu, per daug medžių ir ištižęs sniegas. Kaip jautėmės eidami atgal tuo keliuku geriau ir neklauskit.

Manau teks vėl rišti su alkoholiu arba su bent jau su nesaikingu vartojimu... Liūdnai čia man gavosi...

Thursday 13 March 2008

Apatiniai kalnams

Šiandien suradau šiek tiek teorijos apie apatinį rūbų sluoksnį (base layer) ir manau verta pasidalinti su jumis:

"Apatinis rūbų sluoksnis būna įvairaus storumo, lyg rūbų sluoksniavimo teorija ir taip nebūtų paini. Pabandykim viską supaprastinti. [...]
Jei vilkėsi apatinį sluoksnį daugelį dienų ir greitas džiovinimas nėra labai svarbu, vertėtų pabandyti merino vilnos produktus - būsite sužavėti komfortu ir atsparumu blogam kvapui. Jeigu žadate daug judėti ir greitas džiūstamumas yra svarbu, sunku aplenkti sintetinius apatinius. [...]
Vilna yra viena iš daugiausiai kalnuose naudojamų natūralių medžiagų, kuri buvo išstumta sintetikos, bet vėl atgauna savo populiarumą. Žmonės baiminosi niežėjimo ir šlapio šuns kvapo, bet merino vilna išsprendė šias problemas. Merino vilna yra smulkesnė, todėl rūbai yra švelnesni. Nauja vilna yra patogesnė nei sintetiniai drabužiai ir tekstilės inžinieriai pripažįsta, kad ją sunku pralenkti.
Vilna turi nuostabias termines savybes net kai yra šlapia. Vienintelis minusas, tai ilgas džiuvimo laikas ir abejotinas ilgaamžiškumas. Vilnos ir sintetikos mišinys prailgina ilgaamžiškumą ir sutrumpina džiuvimo laiką." Išversta iš
Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering. psl 56-57

IMHO: aš pats naudoju sintetinius apatinius, kuriais labai džiaugiuosi. Vienintelis minusas tai kvapas :) Jie tikrai puikiai šildo (net kai šlapi), ilgai tarnauja, greitai džiūna. Parašykit kas bandė merino vilną, ar tikrai ji tokia puiki?

Wednesday 12 March 2008

Teorija

Sumąsčiau pasidalinti su jumis trumpomis teorinėmis žiniomis. Kadangi aš dažnai paskaitau kokią knygelę apie kalnų techniką, įdomesnes ištraukas pabandysiu išversti. Ne visi turi tiek laiko, kiek studentai, o gal ir knygų nemėgsta skaityti, todėl tikiuosi, kad kai kurios sukramtytos žinios pagelbės. Kad nebūtų viskas laužta iš piršto, bandysiu visur dėti nuorodas į originalius šaltinius, be to verstas tekstas visur bus pateiktas italic šriftu, o pateikdmas savo nuomonę paminėsiu, kad tai tik mano kukli nuomonė (IMHO).

Taigi šiandien gavau atrodo labai puikią knygelę: "Backcountry Skiing: Skills for Ski Touring and Ski Mountaineering". Kadangi šiandieną eksperimentavimo diena, tai turiu minutėlę paskaityti.

"Galvos apdangalai
Galvos pavišius yra stebėtinai didelis [...], todėl galvos apdangalas yra ypač svarbus kūno temperatūros reguliavimui. Kepurė gali padėti nesušalti, tačiau gali sąlygoti ir perkaitimą. Kaip visada reikia ieškoti auksinio viduriuko.
Visoms situacijoms vienos kepurė tikriausiai neužteks. Jei turi kapišoną, gali pakakti plonesnės kepurės. Taip pat paeksperimentuok su kepurės mūvėjimu. Gali atrodyti juokinga, bet tai iš tiesų padeda: gali būti, kad be kepurės baigi sušalti, o su kepure per karšta. Tokiu atveju užsidėk ją palaidai ant viršugalvio kaip senas geras (old-school) šveicarų kaimietis. Būsi nustebintas." (Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering")

IMHO: Jau ne pirmą kartą patikimuose šaltiniuose perskaitau apie kepurės svarbą. Kiek pamenu, visur siūlo turėti porą kepurių, nes jos mažai sveria, palyginus kiek šilumos gali išsaugoti. Taigi einant į rimtesnius žygelius ar šaltą žiemos dieną nepamirškite šio patarimo.

Jeezus party ir kiti keistumai

Turim mes tokį keistą užsiėmimą kiekvieną antradienio vakarą - važiuojam į "Jeezus Party". Po ilgos, mokslo nukamuotos dienos, rašau James išsamią žinutę - "7:00?". Sutartu laiku sėdam į mašinytę ir patraukiam į vieną iš užmirštų slėnių. Slidės. Batai. Lėtu žingsniu kylam į mėnulio apšviestus kalnus. Tylu ir ramu. Po geros valandėlės tamsoje pasigirsta žemų dažnių ritmas. Vis dar tamsu, bet atmintyje iškyla praeitą savaitę matyti vaizdai - "Jeezus party".

Ant kalno stovi trobelė, iš kurios sklinda tik duslus bumčikas. Jokios melodijos. Iš kalnų tylumos įsibrauni į beorę erdvę - kosmosas. Lazeriai, dūmai, girtas jaunimas ir daug vatų muzikos - šokiruojanti priešingybė kalnams. O kas labiausiai įstringa, kad virš durų kaba žmogaus dydžio Nukryžiuotasis, turintis kęsti tokią aplinką. Kažkaip sukyla daug prieštaringų jausmų žiūrint į jo nukamuotą veidą, kurį kartais supjausto lazerio šviesa. Jis išpildo dar vieną, visų taip laukiamą stebuklą - iš po kojų pasklinda dūmai ir visa tikrovė ištirpsta. KOSMOSAS...

Visada norisi dar kartą patirti tą patį šoką, visada gera ištrūkti iš tos vietos į gryną orą. O vakar mus pradžiugino dar ir geriausios šiais metais pudros kalnai. NEREALIAI. Lengvučio sniego iki kelių. Per daug nemąstydami nulėkėm po keltuvais, kur dar buvo likę nepaliesto sniego. Kiekvienas posūkis suteikė begalinės laimės :))) Sunku net paaiškinti. Važiavom žemyn pasišūkčiodami ir išsišiepę iki ausų. Vėliau sukom į mišką ir skrodėm ten esančias pusnis...

Negana... Greedy or Parsimonious klausė savęs Juozas, kai lipom per miške tekančią upę. Aš to paties klausiau (tik lietuviškai), kai žemyn galva griuvau po kažkokia apsaugine tvorele. Apsiėjome tik mažais įbrėžimais (ant slidžių ir mano rankų) ir gerdami Xan juokėmės iš savo nuotykių.

Jah...

Monday 10 March 2008

Skitourinimas piene su ledkirciu

Po truputį prasideda pavasarinis skitourinimo sezonas. Keltis tenka ankščiau ir iki sniego sliūkinti ilgiau. Va ir vakar, išlipom visų užmirštame slėnyje, apsidairėm - vien pievos išnykstančios į baltą pieno rūką (nuotraukos čia...). Nei sniego nei saulės, tik karvių betrūksta. Užsimetėm slides ant pečių ir topinom kaip ežiukai rūke. Gerai, kad kompasą turėjom, tai bent pasukom į reikiamą pusę. Vėliau lipom stačiu stačiu šlaitu. O kadangi skendom rūke, tai labai ir neskubėjom - visvien nieko gero nepamatysim. Jau antrą kartą bandau į Texel viršūnę užsikabaroti, bet vis tenka pasukti atgal.

Radom šiek tiek mėlyno ledo. Man vis dar neaišku iš kur ta sintetinė ryškiai mėlyna spalva atsiranda? Gal kalnų laumės skalbimo miltelius naudoti pradėjo? Sumąsčiau aš savo Grivel Air Tech Evo išbandyti ant ledo (vien pavadinimas ko vertas). Ir ką jūs manot? Visai nieko. Jaučiu galėčiau net vertikaliu ledu lipti, tik kad vibruoja truputį ir lengvokas palyginus su ledo įrankiais. Vėliau dar pačiuožinėjau šlaitu ir bandžiau susistabdyti (self - arrest). Irgi veikia :) Reikės daugiau pasipraktikuoti...

Friday 22 February 2008

Ledvaržčiai

Su moderniu alpinizmu prasidėjo ir ledvaržčių (ice screw) era. 1924m Wilhelm (Willo) Welzenbach juos panaudojo pirmą kartą lipant į Gross-Wieesbachorn šiaurinę sieną. Praeitą savaitgalį teko išbandyti keletą iškasenų, o taip pat porą pačių moderniausių ledvaržčių.

Nuotraukoje matosi 6 ledvaržčiai iš visų pasaulio kampelių ir laikmečių. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę matote "Chouinard", "Salewa warthog" ir Black Diamond "Express". Apatinėje eilėje puikuojasi "Rusiškas titaninis Irbis", Grivel "360", ir "Salewa Snarg".

Pats seniausias iš visų egzempliorių (pradėtas gaminti 1969m) yra "Salewa warthog" ledvaržtis. Tiesa pasakius jis daugiau primena kamščiatraukį, nei saugos elementą. Pagal rastus šaltinius, jis turėtų laikyti iki 1000Kg statinio svorio. Daugiausia buvo naudojamas Lenkų ir Britų laipiotojų. Tiesa pasakius net nebandžiau jo rimtai įsukti į ledą, nes atrodė beviltiškai sunku.

Dar viena nebloga iškasena yra 1970 metų "Salewa Snarg". Beje dar ir dabar juos gamina CAMP firma. Tiesa pasakius tai ne varžtas, bet kalamas pitonas. Imi ledkirtį ir kali tą daiktą į ledą. Ledas skyla po truputi, bet tu nekreipi dėmesio. Kalti nėra lengva. Nežinau kiek jis laiko, bet aš tokiais nepasitikėčiau. Na nebent ledas būtų labai minkštas.

"Chouinard" ledvaržtis jau kažkuo primena modernius laikus. Pirmieji tokio tipo ledvaržčiau buvo pagaminti 1972m (daugiau čia). Susukti pavyko tik iš kelinto karto. Iš pradžių sukali apie porą cm į ledą, o vėliau pradedi sukti. Sriegiai per daug stipriai graužiasi į ledą, todėl sukti baisiai sunku, o ledas skyla. Ant blogo ledo sunku pradėti. Dažnai suki su ledkirčio pagalba, nes tia nėra lengvas darbas.

Rusiškas "ledabur???" (kaip jie vadinas) yra pirmas modernus ir dar vis naudojamas ledvaržtis. Tai buvo tikra technologijos revoliucija. Šie ledvaržčiai yra puikiai žinomi Alpėse ir dar dabar yra naudojami ant geresnio ledo.
Mes turėjome Irbis firmos ledvaržtį. Kadangi žinau, kad jie populiarūs tarp Lietuvos alpinistų/turistų, paminėsiu kelias silpnas vietas. Visų pirma jie yra netestuoti. Ir yra buvę, kad per bandymus kai kurie lūžta prie pusantro šimto kg svorio. Taigi norint naudoti, reikėtų arba nekristi, arba išsitestuoti bent minimaliai. Antra, jie skaldo ledą, kai šis yra labai šaltas. Todėl darant saugą iš kelių tokių ledvaržčių reikia palikti nemažą atstumą. Aišku visi žino, kad sujungus du saugos taškus ir prisegus karabiną prie sujungimo virvutės, virvės sudaromas kampas turi būti mažesnis nei 90laipsnių. Todėl norint sujungti du nutolusius ledvaržčius reikia netrumpos virvutės. Paskutinis dalykas, tai kad į kietą ledą susukti viena ranka labai sunku. Reikia sukti greitai, o dažnai kabant tai daryti nepatogu. Tiesa pasakius ir dviem rankom susukti nėra labai lengva.

Black Diamond "Express" yra gana populiarus šiomis dienomis. Turi mažą rankenėlę, kuri palengvina sukimą. Darbą galima atlikti gana nesunkiai viena ranka. Skirtumas tarp šio ir rusiško varianto milžiniškas. Visgi kaina kandžiojasi...

Man labiausiai patiko Grivel "360". Ilga rankena dar labiau palengvina darbą. Sukimas užima sekundes. Ledas neskyla, o pradėti sukti yra lengva. Vienas minusas, kad rankenėlė gali kliūti už virvės ir kitos įrangos. Beje sukti lengviausia taip:
  1. Su ledkirčiu padarai mikro skylutę (~vieno cm gylio)
  2. Į tą skylutę dedi ledvaržtį kiek galima daugiau pasukus prieš laikrodžio rodyklę
  3. Pasuki kaip galima daugiau pagal laikrodžio rodyklę
  4. Perimi nepaleidus ir dar kartą pasuki
  5. Imi už rankenėlės ir suki greitai ir pastoviai
  6. Viskas
Tai va tiek šiandien žinių. Parašykit kas bandė Petzl produkciją. Būtų įdomu palyginti.

Monday 18 February 2008

Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.

Monday 11 February 2008

Ilga skitourinimo diena


Paskutiniai saulės spinduliai nudažė dangų ryškiomis vakaro spalvomis. Keturiese stovėjom ant perėjos ir žiūrėjom į ilgą kelią žemyn. Gražu ir šiek tiek baugu, kad jau nebespėsim grįžti su šviesa. Jokio garso, tik didinga kalnų ramybė. Laikas leistis. (Daugiau nuotraukų čia... Ačiū Juozui.)

Leistis sekėsi visai neblogai. Po valandėlės sutemo ir teko įžiebti dvi turimas lemputes. Marių nukamavo ėjimas uolomis į perėją todėl leidimasis po truputį lėtėjo. Dažni kritimai visai atėmė jėgas. Svarbu nesusižeisti. O nusileisti ir pėstute galima... Susidėjom slides ant kuprinės ir žingsniavome žemyn. Ramu, nes žinai, kad jau tamsiau nebebus, o sniegas suplūktas ir einasi visai greitai. Nuotaika pakilo, kai pasiekėme slėnio apačią. Vėl ant slidžių ir žemyn.

Mane morališkai išsękino lipimas į pirmąją perėją. Ten retai ką sutiksi, nes ilgas ir plokščias slėnis nepritraukia skitourinimo megėjų. Teko į stačią perėją patiems minti trasą. Ilgai svarstėm ar ne per pavojinga kilti 30-35 laipsniių statumo šlaitu. Kažkaip slėgė atsakomybė. Myniau iš lėto ir klausiausi kiekvieno garso. Sniegas geras ir susigulėjęs. Tik maži kristaliukai kambčiojo slysdami žemyn. Nei vėjelio. Paskutiniai 20 metrų pasitaikė visai statūs (38-40 laipnių). Lipimas uolomis. Tačiau širdyje buvo ramiau, nes čia sniegas stabilus ir lavinų pavojaus nėra.


Nuo viršaus jau matėme savo galutinį tikslą - perėją su mažu kryžiuku. Tik 100m aukščio skirtumas. Nepamačiau, kad teks dar ir nusileisti... Po valandos buvome tenai kur ir pradėjau savo rašymą. Tai kodėl mes pasivėlinom? Nes šeštadienį Val Gardenoje daug turistų, o kamščiai driekiasi per visą slėnį. Šiaip manau nepadarėm labai neteisingų sprendimų, gal tik reikėjo pasivėlinus eiti kitu maršrutu. Viską atpirko gražūs vaizdai ir svarbiausia gera kompanija.


View Larger Map

Friday 8 February 2008

Laipiojimo ramybė

Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.

Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.

Wednesday 6 February 2008

Skitourinimas kaip sportas

Kaip greitai galima lipti su slidėm į viršų? Aišku viskas priklauso tik nuo pačio lipiko. Vakar su James išbandėm mūsų galimybių ribas. Kam? Kad spėtume viršuje išgerti alaus.
  • 650m per 50 min
  • 400m per pusvalandį. Gaila, kad į kita pusę (780m per valandą) neveikia...
Normaliame skitourinime vidutinis lipimas yra 300m (vertikale) per valandą, o greitas apie 400m per valandą. Taigi pirmą valandą įmanoma ištemti enant dvigubai greitesniu tempu. Beje, einant su najokais ar šiaip neskubant mes toje trasoje užtrunkame apie 1:40. Varžybų maksimumas yra 36minutės vyrams ir 42 moterims.

Ar įmanoma mum būtų pasiekti tokių rezultatų? Aš manau speciali įranga pagreitintų mus penkiom minutėm, o dar pasistengus gal ir pasiektume moterų rekordą. Čia žmonės visai rimtai tam treniruojasi. Kas antrą dieną jie tokiu greičiu subėgioja du kartus į kokią nors viršūnėlę. Man užlipus/užbėgus tokia mintis, kad galima būtų tai pakartoti
net nekilo.

Tiesą pasakius pabandėm ir užteks. Tai arklių sportas. Viskas prasidėjo tuo, kad važiavom su traukiniu pasiimti James mašinos. Stovėjimo aikštelėje už Bolzano ribų jos neradome. Aišku tada James prisiminė, kad mašina centre (paliko ten kad negaišti laiko). Teko ieškoti būdų grįžti į Bolzano. Galiausia trasoje buvome pusė vienuolikos ir žut būt norėjom išgerti viršūnėje alaus. Spėjom iki uždarant (11:30), bet alaus nedavė. Teko leistis iki apatinio restoranėlio...

Kaip žinant savo greitį kalnuose įvertinti maršruto laiką (geriau namie su žemėlapiu)? Idėja yra susumuoti vertikalų ir horizontalų laiką:
  1. Pasižiūri peraukštėjimą ir paskaičiuoji kiek laiko tau reikia įveiktį tą peraukštėjimą. Sakysim 1200m reikia 4 valandų.
  2. Pasižiūri atstumą plokštumoje. Sakysim maršrutas yra 15km ilgio. Plokštumoje tu eini 5km/h = 3h.
  3. Dabar imi didesnį laiką ir prie jo pridedi pusė kito laiko: 4h+3h/2=5h 30min.
Kiek bandžiau tai šis metodas veikia gan tiksliai einant alpiniais keliukais. Gal kas turi kokių kitų gersnių būdų?

Sunday 27 January 2008

Blogiausias sniegas ever

Manot puikiai slidinėjat? Per sezoną nei karto nenugriūnat, carvinat, šokinėjat ir kitaip išsidirbinėjat? Pabandykit tą primininti kai važiuosit ant "harsch" sniego. Gali visą gyvenimą praslidinėti ir niekada nepamatyti ką reiškia tikrai blogas sniegas. O dar kur ne kur kyšo uolos... tikras pravalas.

Šiandien jau truputį atlėgo. Susiremontavau slides, kuriose žiojėjo skylės iki pat metalo ir medžio sluoksnio. Ačiu, Romki, už paliktas remonto žvakutes. Maniau neprireiks... O kaip nuo jų galva sukasi - super :). Vakar taip gerai vožiausi į pasislėpusią uolą, kad maniau jog kiaurai pramušių slidėje skylę. Galėčiau sau žiūrėti pro ją į saulę - sako laimę nešą. Širdis skauda - gaila naujų gražių žaliųjų "devil" :) Bet, kad jėgų nebebuvo beverkti. Nukrenti - atsikelti sunku - sniego iki pilvo. O prieš tai užlipom 1400m. skirtumą. Ne juokas... galva skauda, gėrimai baigėsi... pravalas2 :D Vienintelis gėris tai vaizdai: guli sau kur parkritęs... vėsu... ramu... Kalnų didybė. Ožkos aplinkui vaikšto. Nei žmogaus. Šypsaisi ir grožiesi snieglentiniku, kuris didele trajektorija neria stačia galva į sniegą - irgi akmuo pasimaišė.

Zuikiai tapo visiškais chamais, kai įvažiavom į tą nežinau kaip tiksliai vadinamą sniego rūšį. Vokiškai lyg ir harsch. Tas sniegas susidaro, kai powder sniegas guli ir šildosi ant saulutės, o vėliau per naktį sušąla. Važiuodamas jį pralauži, o apačioje puru. Kojos kaip įrakintos, skečiasi kur kuri sau. Jei slidžių priekiai panyra - leki "salto mortale", jei guliesi ant galų, negali nieko kontroliuoti. Blogiausia, kad įgyti slidinėjimo refleksai veikia prieš tave. Norėdamas pasukti permeti svorį į vieną pusę ir griūnį ten kur permetei, nes kojos ir liko kur buvusios.

Esu matęs kaip ant jo važiuoti. Tikrąja to žodžio prasme iššoki virš jo, pasisuki ir pralauži sniegą kitoje vietoje, tada vėl pašoki ir ore pasisuki. Na bet kartais kai nusileidi tai taip pralauži, jog sustoji vietoje... o tada prasideda didysis nardimo čempionatas. Girdėjau kad ir Džeimsas po egle itališkus žodžius linksniavo. Rusiškų nemoka, tai ne taip padeda...

Žodžiu reikės išmokti ir tokį sniegą įveikti. Girdėjau, kad tai aukščiausias lygis, jei gali ant jo su malonumu važiuoti. Jaučiu neteks. Why to start with harsh if we have hash?

Wednesday 23 January 2008

Kalnų policija

Sekmadienį išbandėm selą rondą - privalomą pasivažinėjimą slidžių ir Dolomitinių Alpių megėjams. Labai labai gražu, bet šis įrašas ne apie tai. Jis apie Policiją aka mentus, agurkus...

Važiavom su pažįstamu slidinėjimo mokytoju. O jis aišku žinojo visus nukirtimus su puikiu milteliniu sniegu :) Kadangi jis mokėsi važiuoti telemarku, tai neprisijungdavo prie mūsų, o laukdavo apačioje. Puiku nuostbu... daug puraus sniego ir dideli riebūs sniego zuikiai...

Vieną kartą tik nusileidus nepavojingu miltelių šlaitu mus sustabdė keistai apsivilkęs jaunuolis. Prisitatė kaip kareivis prižiūrintis tvarką. Pasirodo, jokiu būdu negalima išvažiuoti iš trasų. Toks malonumas gresia ne administracine, bet baudžiamąja byla priklausomai nuo lavinų tikimybės ant to šlaito. Ne juokais išsigandom. Atima slidinėjimo pasus, bauda apie trisdešimt eurų už slidinėjimo taisyklių pažeidimą ir teismas... Bauda tai bauda, bet kažkaip nesinori baudžiamojo įrašo.

Viena iš minčių - "reikia sprukti". Mes buvom keturi nelaimėliai, o jis tik vienas. Bet gerai, kad taip nepadarėm, būtų liūdnai baigęsi, nes apačioje buvo daug policijos :))) Jis liepė mum stovėti ir per raciją iškvietė pastiprinimą. Tipo pats negali nieko daryti, nes jis kareivis, o ne policininkas. Atvažiavo pora kalnų policijos pareigūnų. Padėkojo kareiviui ir liepė pasišalinti. Tada griežtai pareikalavo dokumentų ir slidinėjimo pasų. Supratau, kad dokumento geriau neduoti, bet pasakyti, kad palikom mašinoje. Slidinėjimo pasus atidavėm. Tada sekė pokalbis. James aiškino, kad čia kur mes čiuožėme yra nepavojinga (lavinų pamokėlės atsipirko). Policininkas matėsi esas dar ir neblogas alpinistas :) Nenorom jis sutiko. Mes visi buvom su skitourinimo slidėm, o vienas vyrukas ne iš mūsų turėjo net ir lavininį pypsį ir kastuvą bei zondą - žodžiu lengvai nepaimsi su išsigalvotais lavinų pavojais ant tokio šlaito. Visgi policinikas teisingai paaiškino - "jūs tai žinot kur nepavojinga, o kiti seks jumis - patiks ir važiuos kur pavojinga. Lavinų tikimybė 3. Lavina ir daug žuvusių ant trasos." Galiausiai nusišypsojo ir pasaskė - "ok ok aš irgi norėčiau važiuoti už trasų ribų, bet matote pas mane ant nugaros parašyta "POLICIA"" Atidavė slidinėjimo pasus, ir paprašė važiuoti po vieną ir negreitai, kad apačioje policija ir mus pagavęs kariškis nieko nesužinotų.

Taip tarę jie dar pagavo vieną labai greitai važiuojantį pilietį skambiu šukiu: "HEY STOP KILLER". Tas nustebo sustojo ir išklausė kito pamokslo apie užmuštus vaikus ir tt. :)) Geri tie alpinistiniai mentai. Daugiau už trasos ribų nebevažiavom.

O pasirodo Sela ronda yra keliuose regionuose, o Belungo uždrausta net šiaip ant sniego eiti pasivaikščioti už trasos ribų. Pasakodamas šią istoriją išgirdau ne tokių sėkmingų pokalbių su policininkais. Kai kam teko ir pasedėti ir 16K EUR baudos sumokėti. Tiesa jie sukėlė laviną. Ir vienas iš jų buvo guida alpina. Vat taip.

Tuesday 15 January 2008

Slidinėjimas milteliais (powder skiing)

Rittnerhorne ganyklos puikaus nepaliesto sniego. Ritmišku "aukštyn-žemyn-aukštyn" plauki per baltus miltelius. Judesiai mikšti kaip ir pats sniegas. Štai kur didysis slidinėjimas - "White dreams".

Sekmadienį 11h ryto miltelių automatinis raportuotojas pranešė, kad Rittnerhorne 80cm naujo puraus sniego. Į Reinswaldą kelias buvo užblokuotas, todėl kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pirmu nusileidimu išsiskyrėm su snieglentininkais ir pradėjom pudros pamokas. Nėra lengva pagauti tą subtilų judesį. Kai kieno nors klausi kaip tai daryti, atsakymas dažniausiai būna - "na, yra toks jausmas...". O dabar ir aš galiu panašiai pasakyti. Tiesiog sau minkštai šokčioji aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukščiausioje vietoje pakeiti kryptį. Nesipriešini sniegui. Jis tave išmeta ir pristabdo, o dar labai mielai gurgžda po kojom.

Jau noriu kur jo daugiau ir nesimato liftų - plotai nepaliesto baltumo.

Monday 14 January 2008

Old School ir sniego spastai

Bolzano lijo, puskilometriu aukščiau lijo, kilometru aukščiau irgi lijo. O vat apie dviejų km aukštyje pradėjo snigti. Dar aukščiau pradėjo pustyti, kad net kelias sunkiai matėsi. O aš ėjau su sena rusiška brezentine šturmuote ir galvojau "kaip sunku būdavo ką nors šturmuoti".

Šturmuotė nauja, o ant nugaros didelėm raidėm užrašyta OLD SCHOOL. Pradžioje atrodė ji nepraleidžia vandens ir didelės snaigės virsdavo lašiukais ant žąsies plunksnų, bet galiausiai pradėjo ledėti ir tapo nebelanksti. Galiausiai vėl atšilo ir tapo šlaputėlė. Va tai tau. Per naktį jaučiu sušaltų į skydą ir ryte tiktų tik apsiginti nuo kačių.

Snigo dideliais kąsniais. Didelis vėjas blaškė vargšes snaiges. Stengėmės lipti kartu, bet žiogelis ant sniegbačių beviltiškai stabdė. Paskutinė įkalnė vos netapo didele klaida. Per vidurį kalno buvo slėniukas - vieta, per kurią patogu lipti, bet reikia vengti. Aš bandžiau laukti žiogelio, bet tolumoje mačiau James einant ta griova. Vėjas pūtė į veidą ir slėniukas greičiausiai buvo pilnas keliaujančio sniego - užtaisyti spastai. Pasivijau, bet jie jau buvo per vidurį kalno. Aš pradėjau eiti kairiau per akmenis ir žoles, kur mažiau sniego. Viršuje mane sėkmingai pasivijo James, o aš tuo tarpu analizavau atsiradusį sniego plyšį, kuris žadėjo nemažą laviną. Pradėjau komanduoti, o kiti nesuprato kas darosi. :))) Šaukiu "eik ten", o man sako, "ne nenoriu ten, eisiu kur James". Rėkiu ir mosuoju pagaliais. Atrodžiau kaip susinervavęs ufonautas su didelėm antenom. Žiogelis apačioje pasimetė ir tiesiog ėjo savo keliu. Galiausiai per stiprų vėją susikalbėjom. Man vėliau pasakojo, kad visi viską girdėjo ir tik aš vienas rėkavau kaip beprotis. Žodžiu nusprendėm suktis atgal. Dar netoli žiogelio nuvažiavo maža sniego nuošliauža (~10m)...

Leidomės šauniai. Daug juokėmės, nes buvo apie metrą naujo sniego ant kurio buvo smagu pagauti zuikį. Mišku mišku tarp medžių arba šlaitais per cukraus kalnus. Uch... nuotykiai :)